Kiek ir ko jūs galite, priklauso tik nuo vidinio apsisprendimo

Žmonės Žemės planetoje gyvena jau labai ilgai, bet kodėl vis dar nepažino, nesuprato, kas ir kokie jie yra? Prikurta tiek visokių religinių, dvasinių, mokslinių metodų, praktikų, mokymų, teorijų. Ir dar negana? Mes vis dar ieškom. To kažkokio neaiškaus, mistinio „tikrojo aš“, kurio negalima nei pasverti, nei pamatuoti, nei aprašyti.

Ir taip, tas tikrasis, giluminis „aš“ yra būtent toks. Neapčiuopiamas, nenusakomas, nepamatuojamas. Kas yra tas, kurį apibūdinti įmanoma, kuris gyvena, kvėpuoja, eina į darbą, keliauja, rūpinasi šeima ir skaito šias eilutes? Tai paviršinė, susiformavusi asmenybė.

Pavadinkime ją Onute. Apie save ji pasakytų taip: moteris, mama, žmona. Darbe ji buhalterė, o namuose Onutei patinka prižiūrėti gėles, žiūrėti serialus. Mėgsta pasivaikščiojimus su drauge. Charakteris ganėtinai uždaras, turi daug nepasitikėjimo, laiko save vidutinybe. Pastaraisiais metais vis auga svoris, nors stengiasi ir pajudėt, ir maistą prisižiūri. Dėl to stresuoja, nemėgsta į save žiūrėti veidrodyje, renkasi vis labiau figūrą maskuojančius drabužius, bet guodžia save, kad ne ji viena tokia, yra ir daugiau apkūnių moterų, jos gi „kažkaip gyvena“ ir t. t.

Visas istorijas galima perrašyti

Šitą istoriją galima būtų papildyti, pratęsti. Galima būtų surašyti visą informaciją apie tai, kokia yra Onutė ir kaip vidutiniškai, kaip pilkai slenka jos gyvenimas.

Tačiau kažkuriuo momentu šita istorija gali pasisukti visai kita linkme. Galbūt ją palieka vyras, o ji šiek tiek paverkusi susiima ir pradeda keistis. Mityba, saviugda, mankšta, kūryba – atsiriša kažkas, ko ji iki tol sau neleido. Ir po kurio laiko senoji Onutė ima trauktis, užleisdama vietą naujajai. Labai gali būti, kad kada nors ta naujoji turės užleisti vietą dar naujesnei.

Asmenybė keičiasi, transformuojasi išvaizda, gyvenimo būdas, elgsena. O kur čia yra tas „tikrasis aš“? Ta tikroji Onutė? Ar jums nepanašu, kad „tikrasis aš“ tyliai tūno kažkur viduje, o išorėje tevyksta įvairūs „eksperimentai“, skirti pažinti save iš įvairių pusių? Vienu laikotarpiu išbandoma, kaip atrodo, kai gyveni kaip nepasitikinti antsvorį besiauginanti Onutė, o kitu – kaip Onutė, kuri nusprendė atsigauti, sulieknėti. Galbūt kažkuriuo laikotarpiu ji nuspręs mesti buhalterės profesiją ir išbandyti save floristikoje. Galbūt ji dar kartą ištekės ir vėl išgyvens toksinius santykius, o floristikos veikla žlugs. Arba santykiai bus darnūs, įkvepiantys, o nauja veikla džiugins, klestės. Susiklostyti viskas gali labai įvairiai.

Patirtys skirtos ne traumų rinkimui, o reikalingų įgūdžių susiformavimui

Kiekviena istorija, kad ir kokia ji bebūtų, suteikia tam tikras patirtis, ugdo tam tikrus charakterio ypatumus, įgūdžius. „Tikrajam aš“ to reikia. Jis turi savo kryptį, savo tikslą. Kad jį pasiektų, reikalingas pasiruošimas. Tas pasiruošimas gali vykti pakankamai švelniai, o gali ir metodu „veidu per asfaltą“. Ir tai priklauso nuo tikslo. Juk patys suprantate, kad norint laimėti varžybas reikės rimtesnių treniruočių, nei tuo atveju, jeigu nuspręsite sportuoti tik dėl savęs.

Bet per gyvenimą suformuota asmenybė taip pat turi savo tikslus. Tėvai, mokytojai, sociumas Onutę išmokino, kad reikia norėti sukurti šeimą, gerai uždirbti, išleisti vaikus į mokslus, paskui sulaukti anūkų ir būti gera mylinčia močiute. Žinoma, tie vis dalykai nėra niekuo blogi, bet o kas jei „tikrasis Onutės aš“ turi kitokių tikslų? Gal tai kelionė aplink pasaulį, kurioje ji sutiks žmogų, su kuriuo ims vystyti bendrą projektą ir nebeturės laiko anūkams?

Ne visada lengva imti norėti to, ko iš tikrųjų norime

Atsisakyti to „normalaus“ scenarijaus dažnai būna baisu. Suformuota asmenybė nenori užleisti vietos tikrajai. Prie to prisideda ir spaudimas iš išorės: „ir ką tu čia, Onute, sugalvojai? Kam to reikia? Gi ramiai sau gyventum. Išprotėjai į senatvę?“

Ir tada labai dažna „Onutė“ tikrai pagalvoja, kad nereikia. Kam? Gi visos gyvena ramiai, gal tikrai pakanka pasivaikščiojimo parke su drauge. Paprastai mes labai sureikšminame turėtas patirtis, kurios suformavo mus kaip asmenybę. Sakome, kad „esu uždaras, nes iš manęs mokykloje šaipydavosi“. O jeigu pasakytume kitaip: „mokykloje iš manęs šaipydavosi, todėl tapau kuriam laikui uždaras, kad vėliau galėčiau atsiverti tiems, kuriems mano atvirumas bus reikalingas. Esu dėkingas tiems, kurie anuomet man neleido to padaryti netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.“

Grįžkime prie pradinio klausimo: kodėl sunku suvokti, koks aš esu? Nes „tikrasis aš“ yra visoks ir jis pats renkasi kokiu būti bei kokiu tapti. Jeigu mes priešinamės ir stengiamės likti tokiais, kokius „užsisakė“ tėvai, draugai ir visi kiti, kyla vidinis nepasitenkinimas, prasideda savęs atsisakymas. Tai gali vesti į sunkias emocines būsenas, apatiją, depresiją, įvairias priklausomybes. Mes išduodame patys save – ir kaip tada pamatyti tą „tikrąjį aš“, jeigu kiek įmanoma nuo jo atsimušinėjame?

Bet ką daryti? Prisiimti atsakomybę ir nuspręsti. Kaip nusprendėte, kad negalite nieko padaryti, kad nereikia, kad geriau gyventi „kaip visi“, taip galite nuspręsti, kad galite, norite ir gyvensite pagal save.

Ir štai nuo šito sprendimo prasideda visai kita istorija. Nesuplanuota iš anksto, todėl gal kiek baisoka, bet įdomi, prasminga ir įkvepianti. Kaip, kokiais būdais ir kokiais keliais per ją žygiuoti – visa tai ateina po aiškaus vidinio apsisprendimo.

Žinote, kas bus, jeigu nuspręsite likti „kaip visi“ lygyje? „Tikrasis aš“ toliau spaus iš vidaus, kels sumaištį. Net gali nuvesti jus į tokią situaciją, kur palūšite ir vis viena turėsite spręsti: susirinkti save naujai ir pradėti gyventi kitaip arba likti voliotis tarp nuolaužų.

Parengė Jurgita Barišauskienė