Kaip užblokuojama vidinė žmogaus galia?

Jauti, kad norisi kur kas daugiau iš gyvenimo negu aplinka gali pasiūlyti? Tavo vidus veržiasi kažkur į plotį, į gylį, į naujumą, bet kojos sukaustytos dvejonių, baimių ir neužtikrintumo? Vadinasi, tavo galia užblokuota.

Galvoje verda mintys, norisi kažką daryti kitaip, naujai, išsiskirti, o monotonija tiesiog užknisa, bet nežinai, kas tas „kitaip“ ir nežinomybė atrodo gąsdinanti? Tavo galia užblokuota.

Matai, kaip kiti ant scenos priverčia minią ošti ir tau net širdis virpa nuo to jausmo, bet tu negali, sau to neleidi? Tavo galia užblokuota.

Kirba naujos idėjos ir jauti, kad gali sukurti, išrasti ar net gauti Nobelio premiją, bet vos tik kažką pradėjus nesiseka ir mintys pakeliui paklysta? Tavo galia užblokuota.

Jauti, kaip būtų gera dalintis žiniomis, jas kaupti ir vėl dalintis, bet vos pagalvoji, kad tektų kalbėti prieš moksleivius ar studentus, tau iš baimės kvapą užgniaužia? Tavo galia užblokuota.

Galiu išvardinti begalę pavyzdžių, nes kiekvienam galia blokuojama vis kitomis patirtimis, kitų tiesomis.

Tai kas ta galia?

Su ja gimsta kiekvienas. Kitokių Žemėje nėra, visi turi savyje didžiulią galią ir ji prigimtinė. Tai tiesiog tavo, kaip žmogaus, ir gyvenimo išraiška ir nesustojamo energijos srauto tėkmė. Galia tarsi atspirties taškas, nuo kurio prasideda gyvenimo kūryba. Kada blokuojama galia, blokuojamas ir kūrybiškumas. Šios dvi prigimtinės išraiškos kiekviename žmoguje išsireiškia per jo potencialą ir prigimtines savybes, kurios kartu sudėjus dažnai įvardinamos gyvenimo misija.

Taigi, užblokuota galia neleidžia reikštis talentams, savybėms ir misijai. Kadangi vis tiek tai turi kažkaip vykti, tai vyksta „kreivu“ būdu – per sudėtingus santykius, sunkią savirealizaciją ir pan.

Galios blokas gali būti senesnis negu tu

Klausi, kaip tai įmanoma? Ogi paprastai. Jei tėvai turėjo stiprių baimių, sudėtingas situacijas, dvejojo ar nori vaikų, o jei jie bus, kad būtų kažkokie – konkrečios lyties, su kažkokiomis savybėmis ar pan. Kadangi dar negimusio kūdikio visa sistema skenuoja aplinką ir grėsmes, jas pajutęs gali bijoti dėl išlikimo ir dar labiau su įtampa skenuos tuos, nuo kurių priklauso jo gyvybė. Gimęs žmogutis akylai stebės tėvų nuotaikas ir į jas reaguos.

Ūgtelėjęs stebės lūkesčius ir bandys kažkaip įtikti, pritapti. Arba, priešingai, taps sunkiu vaiku. Bet kokiu atveju galia jau bus užblokuota.

Taigi, jei nuo gimimo tavo prioritetas buvo išlikimas, o kitų nuomonė viršesnė už tavąją – galia blokuojama.

Kas vyksta trauminės patirties metu?

Trauma susikuria dėl išorinių aplinkybių poveikio, kurioms žmogus negali tą akimirką daryti įtakos. Pavyzdžiui, vaikas kažką nupiešė, o tėvas grubiai apibarė, sakydamas, „kokiomis čia nesąmonėmis užsiimi, nemoki piešt, eik geriau mamai padėti“. Arba vaikas vis randa kažkokių įdomių užsiėmimų, kažkaip savitai elgiasi (gerąją prasme), bet suaugusiems atrodo kvailystės, išsišokimai ir rėžia vaikui į akis, kad būtų normaliu, kaip visi.

Kadangi vaikas negeba dar racionaliai vertinti kitų nuomonės, tą akimirką, kai jam grubiai pasakoma ar tyliai skundžiamasi kitiems, kad „visų vaikai, kaip vaikai, o mano tai kažkoks“, įvyksta atsiskyrimas nuo savęs. Nuo tada vaikas galvoja, kad jam reikia pasistengti ir tapti „normaliu“. Nuo tos akimirkos prasideda strategijų paieškos.

Strategija – kaip išlikti?

Kadangi po trauminės patirties tarsi tu jau nesi tu, reikia kažkaip išlikti. Tam tarnauja strategijos. Jų yra begalė pas kiekvieną, bet kai kurios visų panašios ir kertinės.

Pavyzdžiui, jei kiti žino geriau už mane, tai kiti ir padarys. Tada gali įsijungti delsimo ar nepasitikėjimo taktika. Kai tėvai mato, kad vaikas baiminasi, kažko nepadaro, padaro už jį.

Įtiksiu kitiems – gausiu, ko noriu. Tai populiariausia taktika. Nes taip buvo mokomi turbūt visi – būk geras ir nupirksiu, ko nori. Arba tiesiog bus išvengta bausmės.

Trumpai tariant, visi veiksmai bus orientuoti į saugumą ir išlikimą.

Tai kas aš?

Dalis žmonių, turinčių traumines patirtis, tarsi nebežino kas jie tokie apskritai. Kadangi būti savimi – pavojinga, reikia rasti, kokiu būti saugu. Tada bandoma kurti įvaizdį, ieškoti autoritetų ir tapti kažkaip „normaliu“ žmogumi. Kadangi normalumas mados ir laikmečio santvarkos reikalas, tenka tapti chameleonu.

Grįžti į prigimtį paprasta ir kartu sudėtinga. Protas jau įprato klijuoti etiketes ir jam reikia instrukcijų. Tapti kažkuo neapčiuopiamu, kintančiu ir vedamu nežinomybės bei kūrybinio impulso, baisiau negu baisu. Juk tokius išskirtinius, daugiau galinčius nei visi, seniau ant laužo degindavo. Dabar tam tarnauja patyčios.

Baltas popieriaus lapas

Nori grįžti į prigimtį? Įsivaizduok, kad esi baltas popieriaus lapas. Toje neutralumo būsenoje kažko dar gali trūkti. Tam, kad pajaustum stimulą veikti – pasitelk tikėjimą savimi. Jis įgalins tave veiksmui.

Tada suprasi, kad vidinis žinojimas, iš vidinės galios pozicijos, idėjas paverčia realybe. Kai tiesiog žinai, visu savimi jauti savo viziją, tada gali realizuoti. Kada veiki iš šio taško, aplinkinių nuomonė nesvarbi. Iš jos išsirinksi tik naudingus patarimus, o ne atsisakysi idėjos.

Kaip tavo sąjungininkas virsta priešu

Tam, kad žmonija išliktų ir evoliucionuotų, ląstelės, DNR, asmens ir kolektyvinė pasąmonė kaupia patirtis.

Kad tau kas kartą, paėmus šaukštą į rankas, nereikėtų galvoti, ką su juo daryti, tam skirta pasąmonė. Ji kaupia, archyvuoja ir naudoja. Problema kyla tada, kai suaugusio žmogaus mintis ir veiksmus užvaldo pasąmonė. Sąmoninga dalimi vadovaujamasi maždaug 5 proc. Apie tai kalba įvairūs moksliniai šaltiniai.

Vadinasi, jei nuo mažens susikūrei išgyvenimo strategijų, perėmei kitų tiesas, lūkesčius, elgesio modelius, tuo ir vadovausiesi. Jei vaikystėje kažkas grasino bausmėmis, skatino kaltės ir gėdos emocijas, ši taktika įsirašė ir virto automatiniu vidiniu kritiku. Tada atrodo, kad pats ant savęs pyksti ir, nelaukdamas kitų reakcijos, save baudi.

Pasąmonė visada vadovaujasi patirtimi. Ji savam archyve žaibiškai ieško, kaip įgyvendinti tavo planus, siūlo protui strategijas ir viskas vyksta automatiškai. Sąmoningai daliai belieka paklusti. Kada archyve sprendimo nėra, įsijungia aliarmas.

O kaip gali būti sprendimas tam, kas visai nauja ir nepatirta? Atsakymą turi tik sąmoninga dalis, intuicija, vidinis žinojimas. Kadangi šia dalimi vaikystėje vadovautis buvo nesaugu, štai ir akligatvis.

Belieka nuspręsti, kuo tikėti – ar praeitimi, ar savo vidiniu impulsu, kuris veda į naujumą. Ko klausysi? Ką rinksiesi?

Parengė,

Rūta Steponavičienė