Ką galima rasti sekant pasakas?

Visų pirma atkreipkime dėmesį, kad pasakos ne pasakojamos, o sekamos. Taip, kaip sekama pėdsakais, sekama paskui kažką – gal vedlį, mokytoją. Pasakų šiuo metu prikurta įvairių. Turime senąsias, literatūrines, moderniąsias pasakas ir dažniausiai jos suprantamos kaip ne visai rimti, vaikams skirti kūrinėliai, iš kurių galima šio bei to pasimokyti ar šiaip pasiskaityti pramogai.

Bet atmeskime viską, ko tiek daug prikurta ir perkurta, ir pabandykime nukeliauti į pačias ištakas, kada atsirado pirmosios pasakos. Jos nebuvo skirtos vaikams.

Teoriškai įsivaizduokime (kiek tai įmanoma) pirmuosius žmones, gyvenančius jiems neseniai sukurtame pasaulyje. Čia pilna visko: medžių, žolių, vaisių, grybų, paukščių, žvėrių, danguje naktimis žiba begalės žvaigždžių, gamtoje nuolat kažkas vyksta, kinta, atsiranda, išnyksta… Visa tai reikia pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Ir ne vien tam, kad suvoktum, kaip išlikti, išgyventi, bet ir todėl, kad žmonės jau nuo pat pradžių turėjo įdiegtą savęs ir pasaulio pažinimo programą.

Taigi klausimų daug, o kur gauti atsakymus? Knygose neperskaitysi, nes jos dar neparašytos, internete nepanaršysi. Net vyresnių žmonių negali visko paklausti, nes ir anie daug ko nežino.

Atsakymai viduje

Jie visada ten buvo, yra ir bus. Išorinis pasaulis vidinio pasaulio atspindys ir atvirkščiai. Todėl jei kyla klausimų apie išorę, verta jų paieškoti viduje. Kaip tai buvo atliekama anais laikais? Metodikų buvo įvairių. Žmonės su vidiniu (dvasiniu, anapusiniu ir pan.) pasauliu jungėsi per įvairias praktikas. Kuriems pavykdavo iš ten parsinešti informacijos ir pasidalinti ja su kitais, tie buvo laikomi ypatingais. Jų pasektos „pasakos“ buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, vėliau užrašinėjamos ir perrašinėjamos. Kai kurios užsimiršo, pasimetė amžių glūdumoje. Kitos, daugybę kartų transformuotos, virto legendomis, jų pagrindu net formavosi religinės sistemos.

Bet grįžkime prie pasakų. Jūs turite klausimus, jums reikia aiškumo, vedimo. Taigi ieškote mokytojų, mokymų, skaitote knygas, naršote internete. Atsakymus taip rasti galima, bet ne visus ir ne visada pakankamai išsamius. Galima rasti ir tokius, kurie tik suklaidins.

O jeigu pabandytumėte pasekti sau pasaką? Ne, jums nereikės sušokti šamaniško šokio aplink laužą ar pakvėpuoti haliucinogeninių augalų nuoviro garais. Reikės tik nurimti, griežtai paprašyti proto trumpam pasitraukti ir pažvelgti į save bei surašyti tai, kas ateina.

• Koks personažas ateina pirmasis?

• Kokioje aplinkoje jis yra?

• Ką veikia?

• Kas vyksta?

Svarbu nepaversti asmeninės pasakos rimtu literatūros kūriniu. Čia nereikia laikytis jokių taisyklių. Pasaka gali būti visai nelogiška, be pradžios, be pabaigoje „privalomo“ moralo ir pan. Protas, stebėdamas jūsų kūrybą, gali imti kabinėtis, aiškinti, kad „tai nesąmonė“, „taip niekas nerašo“, „čia nė nepanašu į pasaką“... Kantriai bet griežtai paaiškinkite, kad jis dar turi kurį laiką pailsėti, nes tai visai ne jo sritis. Galite net vizualizuoti, kaip susiraukęs klesteli kampe ant sofos.

Kaip ateina atsakymai?

Kartais jie būna beveik skaudžiai akivaizdūs, o kartais – užmaskuoti „literatūriniais proto trigrašiais“. Kartais pažvelgti į vidų taip skaudu, kad pasaka ten nė neveda, o trypčioja išorėje ir verkšlena. Kad ir koks tekstas pavyko – jis yra geras ir jame galima įžvelgti tai, kas vyksta su jumis.

Labai dažnai, kai žmogus parašo savo pasaką, jam savaime ateina suvokimas, kas ir kaip. Tiesiog be jokių taisyklių tekste įžvelgiami atsakymai ar bent jau kryptis, kuria reikėtų judėti, norint juos rasti. Dirbant grupėje, didelė pagalba yra kiti jos dalyviai, nes juk „iš šalies matosi geriau“. Jeigu atsakymo savo tekste nematote (arba nenorite pamatyti), kiti grupės nariai tikrai padės jį rasti.

Jeigu norite išsamiau susipažinti su asmeninėmis pasakomis, kviečiame prisijungti prie nemokamos grupės FB: Pažink save per pasaką | Facebook